Tualetinis popierius

2 months ago

Ateitis arčiau, nei jūs manote.

Barkodas ant popieriaus

Belieka ne hipsteriškus barkodus su nuoroda į per vieną vietą sukurtą tinklalapį (nors ko tikėtis iš tualetinio portalo?) spausdinti, o kokius komiksus. Ir tada pasaulis taps truputį šviesesnis.

Kino kampas

6 months ago

Va dar vienas sąrašas susikaupė. Pabaigoje ir apie serialus bus šiek tiek, be spoilerių.


Argo – normaliai.

Life of Pi – kartą galima pažiūrėti.

The Truman Show – nuostabu.

Django – kai kurios scenos ilgokos, bet gan neblogai.

Skyfall – nuobodžiausias filmas iš visos bondianos.

The King’s Speech – visai gerai.

Saving Private Ryan – ok.

Total Recall (2012) – toks šiaip sau. Originalo nežiūrėjau.

21 & Over – lolwut.

Hachi: A Dog’s Tale – vienam kartui.

Get the Gringo – neblogai.

Contraband – nieko gero.

Snitch – ok.

Source Code – ok.

Cloud Atlas – tiesiog nepatiko.

White House Down – chuinia.

Shining – zjbs.

Up in the Air – žiūrėtinas.

Mission: Impossible – Ghost Protocol – fignia.

Oblivion – ok.

The Great Gatsby – ok.

A Good Day to Die Hard – š ū d a s.

Filmas apie Džobsą pigus, vaikiškas ir nelabai gilus. Sugebėjo firminę Stivo eiseną pakartoti, ir tiek. Tai kad sutaupykite dvacoką, nežiūrėkite jo kine. Ir nedėkokite.


Toliau apie serialus.

Deksteris baigėsi kažkokia lempa, bet pagaliau viskas aišku. Serialas paleido. O Breaking Bad dabar kutenantis aprimimas prieš baigtį – liko savaitė ir irgi paleis. Dar atsisiunčiau Under the Dome, kuriame miestelis kažkokiu neaiškiu kupolu, kaip Simpsonuose, buvo uždengtas – pirmasis sezonas kaip tik baigėsi. Spėjau tris serijas peržiūrėti: ne fontanas, bet šaltais ir lietingais (arba tik šaltais) vakarais sueis.

Greit reikės naują ieškotis.

Apie manekenų pėdas

7 months ago

Manekenų kanopos


Manekenų prispaustos pėdos

Ledas

7 months ago

Mėgstu gaiviuosius gėrimus. Sėdi toks, ir lėtai, gurkšnis po gurkšnio, vertindamas kiekvieną momentą trauki apelsinų sultis. Ar kokakolą. Ar kokį mochitą – kaip pageidausite. Be abejo, gėrimas atšaldytas. Ir, žinoma, jame yra ledas. Čia, melieji, padarysime pertrauką, kurioje papasakosiu apie tai, koks būna ledas, o po to vėl grįšime prie temos.

Ledas būna skaidrus ir baltas.

Baltas ledas gaminamas visiem žinomu būdu: į formas įpilamas vanduo, o po to visa tai uždaroma šaldiklyje N valandoms. Šaldiklis kepa taip stipriai, kad kubelyje užrakinamas deguonis, dėl to ledas supanašėja į kažkokį šūdą, kurį ir taip galima nukrapštyti nuo šaldymo kameros sienelių.

Baltą ledą stiklinėje gausite iš tų maitinimo įstaigų, kurie pagailėjo pinigų ledo generatoriui – šis aparatas kaip tik geba užšaldyti vandenį skaidriai, kas atrodo daug geriau. O apie įstaigas, kurios išvis neturi ledo, taktiškai patylėsiu, nes čia klinikinis atvejis.

Tai va.

Sėdi, gurkšnoji. Ledas maloniai stuksena į stiklinės sieneles ir beveik netirpsta, nors gėrimo mažiau nei puse liko. Laikas eina. Lygis sumažėja iki trečdalio, o po to išvis jo lieka tik keliems gurkšniams. Ir čia prasideda baisiausias dalykas: ledas tirpsta. Paverčia tas skaniąsias liekanas į kažkokį praskiestą šūdą. Labiausiai pasaulyje nekenčiu šito momento. O nustoti gert iki jo sąžinė neleidžia, blet.

Tokia va chuinia.

Šriftas

7 months ago

Nominacijoje „Geriausias nestandartinių šriftų panaudojimas“ neabejotinai laimi tinklalapis http://cirkas.lt.

Tinklalapis cirkas.lt

Na tiesiog achujet kaip gerai viskas įskaitoma. Ir pats cirkas toks, buee.

Vilniaus oranžiniai dviračiai

8 months ago

Vilnius vis labiau atrodo kaip suaugęs europietiškas miestas. Kaip Viena, pavyzdžiui.

Vienos dviračiai


Ar Paryžius.

Paryžiaus dviračiai


Nes dabar ir čia pasirodė lygiai tokia pati automatinė dviračių nuomos sistema.

Vilniaus dviračiai


Apie naujas galimybes informuoja plakatai.

Dviračių reklama


Iš esmės, dviračių nuoma tai nauja viešojo transporto rūšis. Mieste išdėstytos stotelės: dviratį galima pasiimti vienoje, o grąžinti – kitoje. Kuo mažiau laiko naudojatės dviračiu, tuo jis pigesnis: pirmos 30 važiavimo minučių yra nemokamos, antrasis pusvalandis kainuos pusantro lito, trečiasis – 5 Lt, o visi kiti – jau po 12 litų. Skaičiuojam: 6 valandų nuoma kainuos beveik 115 litų. Esmė tame, kad dviratis turi būti naudojamas tam, kad nuvažiuoti iš vieno taško į kitą, o ne ilgalaikiams pasivaikščiojimams po miestą.

Stotelė


Vilniuje jau veikia 24 nuomos punktai, o kitąmet žada įrengti dar 12, kuriuos išbarstys atokiau, padengdami ne tik centrinę dalį.

Stotelių žemėlapis


Prieš paimant dviratį reikia užsiregistruoti sistemoje. Yra du būdai. Pirmas – abonementas sezonui, kuri galima gauti per www.cyclocity.lt ir pririšti prie vilniečio ar atskiros Cyclocity kortelės. Antras – trijų dienų bilietas, kurį įmanoma įsigyti bet kurioje dviračių stotelėje. Abiems būdams reikalinga kredito kortelė, kuri ir bus dviračio grąžinimo garantija. Jei dviratis negrąžinamas per parą, tai nuo banko sąskaitos yra nuskaičiuojami 550 litų.

Nusipirkau trijų dienų bilietą už 10 litų, automatas atspausdino kodą. Šį dešimties skaitmenų kodą reikia įvedinėti kiekvieną kartą imant dviratį. Nelabai patogu, nors ir ačiū už tai, kad skaičiai atskirti tarpais. Abonementų turėtojams pasisekė labiau.

Trijų dienų bilietas


Kol pirkausi bilietą, o po to ir stotelėse, kur imdavau ir gražindavau dviračius, prie manęs buriavosi žmonės, kuriems buvo įdomu susižinoti, kaip tai veikia ir kiek kainuoja. Čia turbūt dėl to, kad dėvėjau oranžinius marškinėlius.

Aš, be abejo, viską visiems išaiškinau, bet neblogai būtų lankomiausiuose vietose pasamdyti po žmogų, informuojantį piliečius apie naujovę. Toli gražu ne visi moka susirasti informacijos internete.

Dviračiai gan sunkūs, po požeminės perėjas lengvai nepatampysi. Užtat pilnai sukomplektuoti.

Vilniaus Cyclocity dviračiai


Yra didelis krepšys daiktams, atšvaitai ir spyna. Užraktas nėra kodinis, todėl prirakinę dviratį prie stulpo nepamirškite pasiimti raktą.

Vilniaus Cyclocity dviračiai


Žibintai. Įsijungia automatiškai važiuojant.

Vilniaus dviračių žibintai


Visi dviračiai yra trijų pavarų, kad būtų lengviau minti važinėjant po Vilniaus kalnus.

Vilniaus Cyclocity dviračių pavaros


Trumpa saugumo instrukcija ant vairo.

Instrukcija


Beje, pagrindiniai šios nuomos sistemos įgyvendinimo veikėjai – JCDecaux ir Jakobsai. Vilniui tai nieko nekainavo.

Viskas padaryta maksimaliai antivandališkai: nėra jokių detalių, kurias būtų lengvai nulaužti, nusukti ar ištraukti. Net skambutis neturi rankenėles-liežuvio, ir veikia kitaip, nei jūs įpratote.

Vilniaus Cyclocity dviračiai


Dviračio balnelį nupyzdinti nepavyks, patikrinta.

Apsaugos.

Vilniaus Cyclocity dviračiai


O taip dviratis yra tvirtinamas prie parkomato.

Dviračio tvirtinimas


Pasivažinėjimas palieka tik malonius įspūdžius – viskas sklandžiai veikia, niekas nebarška. Per dieną pakeičiau kokius aštuonis dviračius, ir tik vienas iš jų turėjo šiokias tokias problemas su bėgiais. Apie tai buvo pranešta sistemos darbuotojams, neabejoju, kad sutvarkys.

Mechanizmai


Pabaigai norėtųsi papasakoti apie laifhaką, kuris visiems kažkodėl nėra akivaizdus. Jei reikia dviračiu važiuoti ilgiau nei pusvalandį, o papildomai už tai mokėti nesinori – palikite jį artimiausioje stotelėje ir paimkite naują.

Vilniaus Cyclocity dviračiai


Ir taip kol neatsibos.

Kauno apšvietimas

10 months ago

Pas mus Kaune visiškai chuinia su pagrindinių gatvių apšvietimu. Lempos neišmuštos, visur šviesu, bet ta šviesa šūdina.

Praktiškai vienintelė charakteristika, kurią reikia žinoti parenkant lempą, duodančią komfortišką apšvietimą – tai spalvinė temperatūra. Triviali užduotis, jokios, blet, magijos, o viskas gaunasi kažkaip per šikną.

Nueinam į miestą. Vilniaus gatvė, naktinio gyvenimo centras. Atrodo, lankomiausia gatvė turi turėt geriausią apšvietimą, miesto vizitinė kortelė gi.

Vilniaus gatvė


Lauko kavinės, pasipuošę žmonės, nuostabūs apšvietimo stulpai ir šalta šviesa, kuri dar ir žalią atspalvį turi. Bleeet, šiurpuliukai eina per kūną.

Vilniaus gatvė


Ta pačia žalia šviesa apšviečiamas ir Rotušės aikštės perimetras, beje. Jautiesi kaip pelkėje įklimpęs. Neįsivaizduoju, kam gali tai patikti.

Kad pamatyti normalų apšvietimą, tereikia nusukt į bet kokią šalia esančia gatvę. Gintarinė lempų šviesa natūrali, gyva, šilta, jauki, ji nepjauna akies.

Vilniaus gatvės prieigos


Arba pažiūrėkite į Puodžių gatvę. Ne taip seniai ją atnaujino, paklojo grindinį ir įrengė naujus šviestuvus, gavosi beveik pėsčiųjų zona. Tokioje gatvėje norisi vaikščioti.

Puodžių gatvė naktį


Laisvės alėjoje, ačiū dievui, šviesa nėra žalia. Užtat ji balta, priartinta prie dienos šviesos.

Laisvės alėjos fontanas


O dienos šviesa naktį nachui niekam nereikalinga. Tai mažų mažiausiai nenatūralu, dėl to žmogus atsidūręs tokioje alėjoje jaučia diskomfortą. Per šviesu ir nejauku.

Laisvės alėja


Rekonstruotas Parodos kalnas. Čia įrengtas šviesdiodinis apšvietimas, kuris visada garsėjo šalta spalvine temperatūra. Pasaulis jau išmoko gaminti ir šiltą temperatūrą turinčius, bet kas iš to? Mums gi ir toks sueis.

K. Petrausko g.


Vėmalinė akinanti chuinia.

Parodos g.


Tie, kurie mano, kad diodai taupo elektrą yra dalbajobai (teks jus nuliūdinti, mielieji): nieko efektyvesnio už natrio lempas, kurios ir spinduliuoja tą jaukią gintarinę šviesą, gatvių apšvietimui dar nėra sugalvota.

Parodos kalnas galėjo atrodyti taip.

Nemuno g.


O atrodo taip.

Parodos kalnas


Blet, nenoriu gyventi mieste, kuriame nusileidus saulei gatvės tampa morgu.

Idėja

11 months ago

Kavos pardavimo aparatų plastikinius puodelius reikia pakeisti specialiai apdorotais vafliniais. Saldžiais.

Puodelis

Išgeri kavos ir dar užkandi.

Aleksoto aerodromas

11 months ago

Pirmieji Aleksoto aerodromo (arba dabar jau Dariaus ir Girėno aerodromo) kontūrai čia pradėjo vaizduotis dar 1915 metais, kai buvo pastatytas angaras dirižabliui ir išlygintas 250×250 m laukas lėktuvams leistis. Nuo to laiko aerodromas ne karta plėtėsi ir buvo modernizuotas, o dabar virto lengvosios aviacijos prieglobsčiu.


Aerodromu naudojasi ne tik aviatoriai. Įvažiavus į uosto teritoriją įrengta vairavimo aikštelė, kurioje ir aš kažkada mokiausi parkuotis, o iš kitos pakilimo tako pusės buvo girdimi motociklų variklių riaumojimai.


Seniai priparkuoti aerodrominiai benzinvežiai.


Ženklas.


Aerodromas gyvas. Kol čia buvau, nusileido ir pakilo labai daug panašaus dydžio lėktuvų ir vieną kartą išskrido sraigtasparnis.


Stovėjimo aikštelėje.


Dėl šio gražuolio čia ir atvykau. Tai 1976 metais pagamintas An-2, dar žinomas kaip kukurūzininkas, kuris yra aptarnaujamas vietiniu aeroklubu (skaityk – entuziastais) ir atlieka visokius užsakomus ir pramoginius skrydžius.


Tai ilgiausiai gaminamas lėktuvas pasaulyje: serijinė gamyba prasidėjo 1947 metais ir pagal licenciją iki šiol vykdoma Kinijoje. Šie darbiniai arkliukai ant ko tik nesileisdavo, kokius krovinius negabendavo, purškė ant laukų chemikalus ir skraidindavo žmonės į pasaulio šiknas, ne nuostabu kad paklausa vis dar yra.


Laiptukai skirti užlipti ant orlaivio paslėpti dangčiais.


Uodega iš salono atrodo taip.


Lėktuvas puikiai prižiūrėtas. Nepaisant aštuoniolikos tūkstančių pagamintų vienetų ir būklės, kukurūzininkai Europoje priskiriami prie eksperimentinių, todėl jiems taikomi visokie apribojimai. Pavyzdžiui, reguliarių reisų jie jau negali atlikti, nors sovietmečiu keleiviniai An-2 puikiai atlikdavo savo darbą ir skraidindavo žmones Aerofloto Lietuvos padalinyje. Vienas iš tų lėktuvų dabar stovi kaip eksponatas aviacijos muziejuje, į kurį užsuksime vėliau.


Šiltos lempinės megztos ausinės.


Šiuolaikinis skrydžių valdymo bokštas, kuriame veikia automatinė meteorologinė įranga ir kaupiama informacija apie skrydžius. Radijo ryšio įrašai, beje, yra viešai prienami, kaip ir meteo informacija: http://aleksotas.eik.lt/. Darbo dienomis čia būna skrydžių koordinatorius, kuris suteikia pilotams papildomos informacijos ir visaip reguliuoja eismą.


Aeroklubas turi savo būstinę, kuri pažymėta užrašu „baras“.


Viduje jauku, o akis malonina visokie artefaktai, pradedant nuo vėliavų ir lėktuvų modelių, pakabintų prie lubų.


Ir baigiant lentelėmis. O labiausiai vertinamas dalykas – lipni juosta, aišku.


Kartą skrydyje išmestas iš kabinos saldainis pramušė apžvalginį iliuminatorių. Dabar šiai skylei užtaisyti ir naudojamas labiausiai vertinamas dalykas.


Pasiruošimai prieš skrydį. Beje, An-2 valgo įprastą benziną, sunaudoja beveik litrą kilometrui.


Truputį paskraidėme.


Vaišvydava ir viražai prie jos.


Šančiai.


Juozapavičiaus prospektas.


Šį lėktuvą pilotuoja du lakūnai. Kadre vienas iš jų, analizuoja skrydį.


Grįžtame prie įvažiavimo į aerodromą. Išformuotos priešgaisrinio gelbėjimo tarnybos pastatas.


Priešais esančiuose pastatuose įsikūrės Lietuvos aviacijos muziejus. Visada važiuodamas pro šalį galvojau, kad čia seniai viskas užrakinta septyniomis spynomis, o pasirodo – spėjimai buvo klaidingi. Tiesa sakant, muziejuje buvau vienintelis lankytojas, o gausus personalas kažką aktyviai ruošė.


Ankščiau oro uosto pastatas buvo vienaukštis (dispečerinis bokštelis nesiskaito), o 1969 metais buvo pradėtas statyti terminalas. Maždaug tuo laiku ir ant senojo pastato iškilo dar vienas aukštas. LAM archyvo nuotrauka.


Aviacijos muziejus įsikūrė čia 1990 metais, kai Kauno oro uostas jau buvo perkeltas iš Aleksoto į Karmėlavą. Bilietas kainuoja juokingus pinigus, bet dar už leidimą fotografuoti papildomai paprašys.

Viena ekspozicijos dalis išdėstyta keleivių terminale.


Kita – lauke. Baltijos jūroje sudužęs paieškos ir gelbėjimo darbų sraigtasparnis. Jo uodegą galima rasti kiemelyje.


Muziejaus eksponatai, ypač tie, kurie saugomi lauke, nėra geriausios būklės, užtat beveik visus galima paliesti. Čia nejaučiamas tas įprastas muziejams sterilumo jausmas.

Keleiviai.


Įrodymas, kodėl asfaltas nelabai tinka oro uosto dangai.


O ką gi slepia ir mums nerodo muziejus? O štai ką.


Ir štai. Ant sienos kabo 1991 metų kalendorius.


Daugiausia Dariui ir Girėnui skirtų paminklų projektų maketai.


Tssss.

Mikroautobusai

1 year ago

Mikriukas yra ligotos viešojo transporto sistemos požymis. Tik keista, kad Vilniuje puolė gydyti ligos požymius, o ne ligą sukėlusias priežastis: jei tradiciniu transportu būtu patogu naudotis, tai mikroautobusai savaime išnyktų. Čia kaip kokį Teraflų išgėrus: slopindamas požymius gripo neišgydysi, tik kurį laiką sveikai atrodantis išsilaikysi, o po to gal dar ir nuo komplikacijų mirsi.

Šiuolaikiniai autobusai, troleibusai ir tramvajai (jei jau kalbos apie linijos tiesimą vyksta, tai paminėsiu) savaime yra pranašesni už mikroautobusus bent jau tuo, kad įlipant į juos nereikia perpus susilenkti. Jie yra pritaikyti neįgaliems, turi daugiau erdvės salone, yra saugesni, gražesni, ir šiaip dar dešimtis kitų privalumų yra.

Tik vien jų neužtenka. Tradicinio viešojo transporto privalumas slypi ne kondicionieriuose (kas, be abejo, yra nuostabu), o, visų pirma, geroje maršrutų sistemoje su adekvačiu, suderintu grafiku. Nuo to ir reikėjo pradėti. Jei pavėlavus į vieną autobusą kito nereikėtų laukti visą, blet, valandą, niekas net negalvotų pasigauti mikriuką. Jei viešuoju transportu būtų greita ir patogu nuvykti į darbą, pilietis ne tik mikriuko atsisakytų, bet ir automobiliu nesinaudotų.

Įgyvendinus visa tai iki šio klausimo aptarimo nebeliktų mikroautobusų gynėjų. Gal net ir privačių vežėjų nebeliktų. O dabar daktaras tik ligą gali konstatuoti. Tai kad jei jau nuspręsta naikinti ligos požymius, svarbu ir nepamiršti tinkamai tęsti gydymą.

Ctrl +  Ankščiau